užėdis

ùžėdis sm. (1) 1. NdŽ, užė́dis (1) J, NdŽ, Šv 1. ėdžios: Padirbk karvei ùžėdį, ka nereiktum šieną dėti ant žemės Slnt. Ùžėdis yra del arklių Klp. Ùžėdė[je] nebė[ra] šieno – reik uždėti šieno arkliams Tl. Arkliai iš ùžėdžio šieną čystai išpešioję Skd. Nešė, kratė į ùžėdžius, tus lekšalus arkliams atidevė Sd. Karvėms liuob tokius trikampius ùžėdžius užsegs į kampą Kl. Karvės ùžėdis įsileidęs yra, reik iškelti Pln. Pilnas ùžėdis besąs, o myka [karvė], i viskas Ms. Įdės arkliams šieno naktie į ùžėdį End. Ùžėdžiai tušti, gyvoliai galia badu išdvasioti KlvrŽ. Į ùžėdį įsilipusi, supilsu [vaistus] karvei Žlb. Kad y[ra] pamugusi [karvė], tujau šoka ant nugaros, neprieisi pri ùžėdžio Plt. Galvijai vos ant kojų riogso pri tuščių užėdžių Jzm. Kūtalė[je] užėdẽlis koks buvęs Brs. Tos [vištos, antys, žąsys] pavasarį tankiai po užėdžiu arba kampūse ar po slenksčiu sau giliai gurbus susuka ir kiaušius sudeda S.Dauk. ^ Prisietas kai karvė pri ùžėdžio Dr. 2. žr. užvalgis: Prie butelio reik i ùžėdžio Rs.